Ar šunys, kaip ir žmonės, kitokie svetur?

Šuo, kad ir kurioje pasaulio šalyje jis bebūtų yra šuo. Žmonės?
Kiekviena šalis turi savo kultūrą, kuri dažnai tikrai yra kitokia nei gimtinėje. Ir žmonės tikrai skirtingi.

Ar gali būti, kad ir šunys svetur yra kitokie?
Niekada apie tai nesusimąsčiau, iki tol, kol neteko ilgesnį laiką pagyventi svetur. Ir tikrai pamačiau, kad kultūriniai skirtumai yra netik tarp žmonių, tačiau taip pat ir tarp šunų.
Graikija, tai buvo ta šalis, kurioje pamačiau, kad šunys ten tokie pat atsipalaidavę kaip ir patys graikai. Ilgai trunkantys kavos gėrimo ritualai, užsitęsiantys nuo ryto iki popietės, ar nuo popietės iki vakaro... net visą dieną. Šunys - ramūs, nebaugūs, draugiški susilieja su ten tvyrojančia atsipalaidavusia ramybe.
Net ir benamiai šunys vaikšto ramūs, dažnai grupelėmis, kad būtų smagiau. Lyg tie patys graikai - susirenka ir kalbasi apie viską, ir tuo pačiu nieką.

Pažvelgus į Lietuvoje esančius šunis to nepasakysi - išsigandę, nedraugiški, nepatiklūs, dažnai net reiškiantys agresiją (dažniausiai dėl to, kad bijo). Net jei kalbėtume apie tuos šunis, kurie turi mylinčius ir jais besirūpinančius šeimininkus, dažnas šuo nepasitiki svetimais žmonėmis, tvirtai saugo savo teritoriją ir turtą, dažnai net su kitais šunimis nelinkę būti draugiškais.

Kyla klausimas - ar šunų kultūriniai skirtumai priklauso nuo kultūros, kurioje jie gyvena. Atsižvelgus į tai, kad šunys visgi yra priklausomi nuo žmonių, galime teigti, kad TAIP. Šunys, kaip ir žmonės yra kitokie svetur.

Biewer Yorkshire terrier a la Pom-Pon - kas tai?

Kai kuriems jau iškilo klausimas, kam jau teko matyti ar girdėti apie biewer jorkšyro terjerą. Kas tai? Iš kur jis atsirado?

Ši veislė yra dar labai jauna - 1981 metais gimė recesyvinį geną turintis jorkšyro terjeras su baltos spalvos intarpais ant kailio, jis ir buvo pradėtas naudoti naujanai G. ir W. Biewer veislės idėjai įgyvedinti. 1984 sausio 20 dieną Gertrudos ir Werner Biewer's jorkšyro terjerų veislyne (Vokietija, Dortmundas) buvo išveistas biewer jorkšyro terjeras. 1986 metais veislė pripažinta Vokietijoje - ACH (allgemeiner Club der Hundefreunde Deutschland - ACH-L e. V). 1989 lapkričio 15 dieną aprašytas šios veislės standartas.















Šiai dienai margaspalviai jokršyrai nėra pripažinti FCI. Tad visiems svajojantiems ir planuojantiems veisti šios veislės šunelius reiketų žinoti šią vienintelę tiesą. Taigi Lietuvoje vykstančiose parodose nebus galima dalyvauti. Arčiausiai tai būtų galima padaryti Vokietijoje. Ten yra daugybe alternatyvinių šunų klubų, kuriuose yra rengiamos šios veislės parodos, išduodami kilmės dokumentai. Daugelis veislynų, esančių Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse yra registruoti Vokietijoje esančiame viename iš daugelio alternatyvinių klubų, ten vyksta į parodas, bei ten yra išduodami kilmės dokumentai.


VEISLĖS STANDARTAS

Bendra išvaizda: tai ilgaplaukis žaislinis terjeras, kurio kailis tolygiai abiejose kūno pusėje krenta tiesiai nuo galvos iki uodegos galiuko. Šuns kūnas kompaktiškas ir grakštus. Uodega pakelta į viršų.

Galva ir kaukolė: galva turi būti maža, lygi viršugalvyje,tačiau neturėtų būti griežtų linijų ar turėti apvalią kaukolę, taip pat turi turėti ilgą snukį. Nosies veidrodėlis visiškai juodas.

Galvos spalvingumas:

• Mėlyna, balta, auksinė
• Juoda, balta, auksinė
• Mėlyna, auksinė
• Juoda, auksinė
• Auksinė, balta

Visos spalvos turi būti simetriškai išsidėsčiusios.

Akys: vidutinio dydžio, tamsios, žvelgiančios tiesiai su inteligentiška ekspresija. Neturi būti išsprogusios, akių apvadai tamsios spalvos, tonai priklauso nuo kailio spalvos.

Ausys: mažos, V formos, stačios, ne plačios, dengtos trumpu kailiuku.

Dantys: lygus arba žirklinis sąkandis.


Kūnas: kompaktiškas, su lygia nugaros linija. Kūno plaukai turi būti mėlynos arba juodos spalvos, su baltos spalvos intarpais. Rudos, auksinės ar gelsvos spalvos intarpų kūne negali būti.

Priekinės ir užpakalinės kojos: priekinės kojos absoliučiai tiesios, stiprios, dengtos plaukais.

Pėda: kuo apvalesnė, su baltais ar juodais nagais.

Uodega: iškelta aukštai, negarbanota, gausiai apaugusi plaukais.

Kailis: plaukas turėtų siekti mažiausiai tris ketvirčius iki žemės, absoliučiai tiesus, spindintis, glotnus kaip šiltas, be pavilnės. Plaukai ant snukio ilgi. Ausų galiukų plaukai turėtų būti trumpinami, taip pat gali būti trumpinami plaukai apie pėdas.

Kailio spalva:

• Mėlyna, balta, auksinė
• Juoda, balta auksinė

Krūtinė, pilvas, kojos, uodegos tipas: absoliučiai balta, uodega netrumpinama, jos galiukas baltas.

Jo didenybė ŠPICAS!

Špicai – Europos senbuviai, reliktiniai šunys, kurių išvaizdos laikas beveik nepakeitė.


ISTORIJA

Špicai kildinami iš senovės durpinių šunų. Štai 5 000 metų senumo radiniai Šveicarijoje – akmens amžiaus šunų palaikai. Irake surastas senovinis antspaudas, kuriame irgi pavaizduotas į špicą panašus šuo. Tokie šunys priklausė šumerams, gyvenusiems Irako žemėse IV-III amžiuje prieš Kristų. Smailianosiai šumerų šuneliai neganė ir nemedžiojo. Jie sargavo ir buvo auginami mėsai bei kailiui. Ko gero, iš Irako špicai paplito po visą Euraziją.

Canis familiaris palustris Rutimeyer – taip skamba reliktinio durpinio šuns lotyniškas pavadinimas (Rutimeyer – profesorius, aptikęs durpinių šunų palaikus Šveicarijoje). Europos ir Azijos šalių muziejuose galite pamatyti vazų, monetų ir kt. dirbinių, ant kurių pavaizduoti smailianosiai špicai. Panašių šunų palaikų aptikta ir visai netoli Lietuvos – Vokietijoje, prie Baltijos jūros, Rusijoje, Ladogos ežero pakrantėse.

Šiaurės tautoms špicų reikėjo kinkiniams traukti, ten juos šaukė laikomis arba haskiais. Savo špicų turėjo japonai, kinai. Europos kraštuose, besiribojančiuose su jūra arba vandenynu, špicai saugojo laivus ir naikino juose žiurkes. Iš durpinių ir polinių gyvenviečių šunų atsirado didžiausi vokiečių špicai – volfšpicai (vok. Wolfsspitz – smailianosis). Špicai klestėjo Vokietijoje - XIX a. pab. čia veisė 5 veislių špicus. Viduramžiais jų laikė Europos ir Azijos gyventojai, bet populiariausi jie buvo mūsų kontinente. Didieji špicai sargavo, jie atsirado sumišrinus vietos šunis su šiauriečių laikomis. Mažieji špicai tapo šeimos numylėtiniais. Jie dominavo iki XIX a. pabaigos, kol Europoje įsigalėjo anglų šunų veislės bei iš Kinijos atvežti pekinai.

1450 metais Žemutinio Reino apylinkėse (Vokietija) atsirado mažų smailianosių šunelių, o nuo XVIII amžiaus prasidėjo kruopšti jų selekcija. Baltus špicus veisė Ebersvalde ir Pomeranijoje, pilkus – prie Reino, juodus – Viurtenberge, kur mažiukai špicai gainiojo iš vynuogynų kenkėjus paukščius. Stambiausius špicus veisė prie Diuseldorfo ir Acheno.

Špicus tapė L.Richteris (1803-1884), jų laikė rašytojas E. Zola, kompozitorius Mocartas. Rusijos carienė Jekaterina, Prancūzijos imperatorienė Žozefina bei karalienė Marija Antuanetė – ištikimos špicų gerbėjos. Špicą „pašlovino“ A.Čechovas kūrinyje „Dama su šuniuku“, o filme jį suvaidino baltas špiciukas Pušok.
1760 m. Anglijos karalius Georgijus III vieno pobūvio metu susirinkusius svečius supažindino su savo augintiniais – mažaisiais špicais. Mažyliai sukėlė furorą, bet
tikromis garsenybėmis tapo karalienės Viktorijos dėka. Tais laikais madingiausi buvo oranžiniai ir smėlio spalvos šuneliai. Špicų atsirado tiek daug, kad 1891 metais atsirado galimybė įsteigti Anglijos Pomeranijos špicų mylėtojų klubą. Klubas patvirtino špicų standartą ir suskirstė šunelius į 2 grupes pagal svorį: iki 2,5 kilogramų ir didesni. 1915 m. klubas leido dalyvauti parodose špicams, sveriantiems ne daugiau kaip 3,6 kg, vadino juos karalienės Viktorijos Pomeranijos špicais.
1890 m. balti špiciukai pateko į JAV ir užkariavo amerikiečių širdis. Praėjus dešimtmečiui, Amerikos kinologų klubas įteisino Pomeranijos špicus – patvirtino jų standartą, o pirmosios špicų parodos rengėjai galėjo pasigirti net 138 dalyviais!

CHARAKTERIS

Špicai yra energingi ir narsūs. Jie – triukų meistrai cirke, aktoriai filmavimo aikštelėse, šunų vikrumo varžybų lyderiai. Špicai pasižymi gera klausa, yra budrūs, sargūs. Jie nepatiklūs svetimiems, prisiriša prie namų ir namiškių. Noriai mokosi komandų, tačiau iš šeimininko reikalauja pagarbaus elgesio ir kantrybės. Nors maži, nenusileidžia dideliems šunims, yra narsūs ir išdidūs. Kilus pavojui, drąsus ir ryžtingas. Noriai žaidžia net sulaukęs garbaus amžiaus, visuomet pasirengęs lydėti šeimininką. Mėgsta paloti, kad atkreiptų mylimo šeimininko dėmesį. Draugiškas su kitais gyvūnais, geriausiai sutaria su gentainiais, todėl patartina laikyti jų keletą.


IŠVAIZDA


Efektingi meškiukai ir lapiukai
Špico nykštuko („pomerano“) galva kaip meškiuko, o mažojo špico snukelis smailesnis, kaip lapiuko. Nykštukų plati kakta ir trumpas snukutis. Nykštukų ūgis – iki 22 cm, o mažųjų špicų - 23-28 cm ties ketera. Mažųjų špicų kailis esti juodos, baltos, rausvos, rausvai oranžinės, kreminės, pilkos ir kt. spalvų. Špicų nykštukų – juodos, rausvos, baltos, rausvai oranžinės, pilkos ir kt. spalvų. Šunų mylėtojai pirmiausia atkreipia dėmesį į puošnią, gausią špico apykaklę. Špicų plaukai ne prigludę, o tarytum pašiaušti, tai išskirtinė jų puošmena, kaip ir užriesta kilpiška uodega. Visiems vokiečių špicams taikomas didžiojo špico veislės standartas (išskyrus ūgį ir mažesnių šunų smulkesnį sudėjimą). Vokiečių špicus FCI priskyrė V grupei (Nr. 97).

Pomerianai










Mažieji špicai





Vidutiniai špicai

Kiek kartu ir kokiu maistu reikia matinti šuniuką?

Mažas šuniukas iki 6 mėn. turi būti per dieną maitinamas 4-6 kartus. Dažnai būna, kad dar dviejų mėnesių šuniukas valgydamas neturi saiko, todėl būtina normuoti jam maistą, kad nepersivalgytų, ypač jei maitinate sausu maistu. Visada reikia prisiminti, kad sausas maistas sušlapęs padidėja 2-4 kartus, todėl šuniukui persivalgius papraščiausi gali tempti ir skaudėti skrandį, taip pat ir supykinti. Na jei šuniukas turi saiką – valgo tiek kiek jam reikia, drasiai galima palikti šuniukui maistą su vandeniu, ir nesijaudinti, kad jis persivalgys.


Įsigydami šuniuką būtinai paklauskite kokiu maistu šuniukas buvo maitinamas, ir reikia stengtis tuo pačiu maistu maitinti dar savaitę, po to pradėti keisti naujuoju maistu (kiekvieną dieną įdėti apie 20 procentų naujojo). Taip šuniuko skrandis nepatirs streso. Būtina įsidėmėti, kad labai staiga keisti maisto negalima, pavyzdziui – viena dieną duoti vieno maisto, kitą dieną kito, ir t.t. Toks staigus pasikeitimas gali sukelti stresa visam virškinamajam traktui. Dažniausiai tai būna skystos beformės išmatos (jei tušninimasis tampa dažnas – kas valandą ar dažniau, tai jau viduriavimas).


Niekada nepirkite sauso ar konservuoto maisto iš prekybos centrų – jis bevertis, nenatūralus ir su begale dirbtinių priedų (Pedigree, Darling, Chapy ir t.t.). Maistą šuniui visada pirkite iš specalizuotų parduotuvių ar prekybos vietų.

Ar verta maitinti šunį „maitu nuo stalo“?
Mano nuomone, šunį geriausia maitinti jam specialiai skirtu maistu, o ne likučiais nuo stalo. Visų pirma specialiame maiste yra reikiamas vitamu ir maisto medžiagų kiekis, likučiai nuo stalo to negales suteikti augančiam organizmui. Ypač mūsų, lietuviu, kai mūsų racionas susideda iš bulvių ir mėsos (šunims apskritai negalima duoti bulvių)... :D



Ar galima duoti kaulų?
Galima, tačiau tik stambių jautienos kaulų! Stambių kaulų mažas šuniukas nelabai galės sutriuškinti (nebent tai vidutinės arba didelės veislės šuniukas), tačiau griauždamas pašalins apnašas, „pakasys“ dantenas ir dantukus, turės tikrai smagų užsiėmimą, taip pat paės šiek tiek mėsytės, kuri jam yra reikalinga. Kaulų graužimas ypač naudingas pieninių dantų keitomosi laikotarpiu, 4-6 mėn., taip lengviau iškris pieniniai dantukai.
Pastaba! NIEKADA neduokite paukštienos kaulų!!! Jie yra ypač pavojingi, nes sutriuškinti jie yra labai aštrūs – gali istrigti burnoje, visame žarnyne, gali net supjaustyti.